Bâlciul deşertăciunilor, vol.1 by William Makepeace Thackeray

Bâlciul deşertăciunilor, vol.1 Reviews

• 
  Solodchi Andreea

  #BâlciulDeșertăciunilor
  #WilliamMakepeaceThackeray
  
  „…îl rog pe bunul cititor să țină minte că această poveste se intitulează Bâlciul deșertăciunilor și că acest bâlci este un loc plin de îngâmfare, viclenie, prostie, lucruri mărunte, falsitate și prefăcătorie.”
  
  Romanul nu e decât o satiră socială ce relevă acea societate cu sau fără principii și valori, mustind a corupție și vicii, prostie situată la rang înalt, cercuri pline de vanitoși și parveniți ce-și doresc cu orice scop să acceadă la cele mai distinse piscuri posibile.
  
  O lume în care primează averea și descendența nobilă, cu tipologii "înzestrate" din abundență cu cele mai meschine intenții, ce-și doresc cu ardoare infiltrarea în labirintul aristocratic sclipitor al acelor vremuri.
  
  Povestea intrigilor, a decadenței, a snobismului și a pretențiilor exagerate este una fascinantă, mai ales că înțelegi că astfel de moravuri nu sunt doar apanajul unei societăți demult apuse, ci reprezintă și povestea celei actuale. Iar victimele societăților rapace sunt multe, din păcate...
• 
  Vygandas Ostrauskis

  Galima šią dviejų dalių epopėją vertinti geriau ar blogiau, bet perskaityti tikrai verta.
  XIX amžiaus literatūra be "Tuštybės mugės" daug netektų, nes šiame romane, kuris teisingai vertinamas kaip vienas iškiliausių realizmo kūrinių, puikiai atvaizduotos (pasitelkiant ironiją ir sarkazmą) aukštuomenės ydos. Gal kiek pesimistinis kūrinys, bet autorius to meto visuomenę ir jos ateitį matė būtent tokią....
  "Tuštybės mugėje" pateiktas vienas pirmųjų snobizmo apibrėžimų: "Snobas – tai tas, kas niekingai žavisi niekingais dalykais“.
• 
  Raminta Budriūnė

  Nuostabi, įtraukianti istorija apie aukštuomenės pakilimus ir nuopuolius su daug sarkazmo ir ironijos.
  “Apie savimeilę. Iš visų ydų, žeminančių žmogų, savimeilė yra šlykščiausia ir niekingiausia. Per didelė savęs meilė sukelia siaubingus nusikaltimus ir yra didžiausių valstybių ir šeimų nelaimių priežastis. Kaip savimeilis žmogus nuskurdina savo šeimą ir dažnai visiškai ją sužlugdo, taip savimeilis karalius nuskurdina savo liaudį ir dažnai įvelia į karą.
  Pavyzdžiai: Achilo savimeilė, kaip pažymi poetas Homeras, buvo tūkstančių graikų nelaimių priežastis. Velionio Napoleono Bonaparto savimeilė sukėlė begalę karų Europoje, ir dėl jos jam pačiam teko žūti menkoje saloje – Šv. Elenos saloje Atlanto vandenyne.
  Iš šių pavyzdžių matome, kad neturime žiūrėti vien savo naudos ir ambicijų, bet privalome atsižvelgti ir į kitų interesus lygiai kaip į savo.“
  
• 
  Realini

  Vanity Fair by William Makepeace Thackeray
  - What I admire most about Becky Sharp is her Determination. She is poor, but finds a way out of her predicament. Even when she is in debt and back at ground level Becky Does Not Give up!
  - Never!
  This is an extraordinary woman, admirable also because of her shortcomings- in spite of the negative traits holding her back, she is Unstoppable! What she has in her mind- her Goals are always pursued with an amazing Tenacity and… Will to Power
  
  How strange and unfair!
  When you google for Vanity Fair, the first page, with the first ten or twelve results refer to the magazine- its main page, French and Spanish editions and twitter account.
  One search result refers to the movie, but there is no reference to the novel of Makepeace (what a great name) Thackeray. Even the Wikipedia entry refers to the magazine in the first place, and only if you insist you probably get to find about the more important Vanity Fair, at least from the perspective of literature.
  Tal Ben Shahar says that we need to be merit finders and not fault finders. From this perspective, we can admire Becky Sharp for her many merits.
  I wonder why Vanity Fair was named A Novel without a Hero, since in my eyes Becky Sharp is the Ultimate Heroine. She is smart, resilient, witty, courageous, indefatigable, charming, attractive and successful. This is a series of skills and aptitudes, balanced by an equally impressive number of very negative traits.
  She comes from a poor family and this used to be, unfortunately still is a serious handicap, which is used with false modesty, whenever Miss Sharp feels it would help her planned ascension in society.
  At the beginning of the novel, we meet Becky Sharp in the company of Amelia Sedley, who will be the positive heroine of the novel, in an extreme opposition to Becky. While Miss Sharp is immoral, false, vain (hence the heroine of Vanity Fair) and determined to succeed, Amelia is sincere, kind, loyal and constant.
  Personally, I have a weak spot for Becky, who is much more complex and interesting as a character, even if or because she is deceitful and unexpected.
  Becky Sharp tries to entice Joseph Sedley, her friend’s brother, but somehow that marriage escapes from her clutches. So the heroine has to go in the service of Sir Pitt Crawley who is a distant relation of another fictional character- Harpagon.
  Becky Sharp is full of positive as well as negative traits. She is so likeable that Sir Pitt Crawley, his son and his sister are thrilled by her. But she plays her hand in a less beneficial manner, by marrying in secret to the son, Captain Rawdon Crawley, attracting the wrath of the father and aunt, who disinherits the captain.
  This excellent novel depicts very well and with sarcasm the vain insistence upon rank and fortune- if one is a member of the higher class, he or she is appreciated, even if talents are missing and the person is obnoxious. Snob as I am, I tend to feel that a someone born in a “good” family has better chances of using the pool of genes for a better life, career and family. In fact, statistics confirm that and the higher you are on the ladder, the better chances you have for a better education, job, wife and status. This is true even today, in spite of a greater mobility and chances for advancement.
  Becky sharp makes her way to the top, even if there are ups and downs, she fails in some endeavors, while succeeding in others. There are plenty of compromises and embarrassing situations, but
  - “Where there is a will, there is a way”
  What I admire most about Becky Sharp is her Determination. She is poor, but finds a way out of her predicament. Even when she is in debt and back at ground level Becky Does Not Give up!
  - Never!
  This is an extraordinary woman, admirable also because of her shortcomings- in spite of the negative traits holding her back, she is Unstoppable! What she has in her mind- her Goals are always pursued with an amazing Tenacity.
  Be a merit finder, not a fault finder!
  This applies very well to her, as she tries to use those around, for all their weaknesses, there is a way that she has to use the others and get ahead y hook or by crook.
  We have entered the dark side of this woman, who will stop at nothing to achieve her goals and that transforms her into a negative character for most readers. I must say that I liked her strength, stamina and …
  Will to Power
  Becky Sharp is one of the most amazing women I have ever read about!!
  
  
• 
  Alpenlibri

  Sarebbe stato da 4 ma troppi refusi.
• 
  Darius Motiejūnas

  Kaip entuziastingai ėmiausi šitos knygos skaitymo („Nu va, būsiu apsišvietęs klasikoje ir žinosiu, kodėl visas pasaulis naudoja frazę „Tuštybės mugė“), taip greitai perverčiau paskutiniuosius skyrius, kad tik greičiau galėčiau „uždaryti šitą bylą“.
  
  Pirmieji puslapiai ir skyriai atrodė tikrai patraukliai – iš karto atsiranda veiksmas, įdomūs herojai.
  
  Viskas gerai – taip yra užkabinamas skaitytojas. Tačiau po kokio penktadalio knygos, kai herojai susiženyja, knygos stilius apsiverčiau aukštyn kojom – lyg jos rašymą butų perėmęs kitas žmogus.
  
  Praktiškai nuo tos pačios vietos, kur autorius pasako tą raktinę frazę „Tuštybės mugė“.
  
  Veiksmo nebėra, teskas yra tarsi tankus ir sunkiai permatomas veltinis iš kažkokių trumpų ir jokios prasmės neturinčių pasakojimų, daugybės to meto gyvenimo detalių ir pamąstymų-pasvarstymų, turinčių parodyti herojų tuštumą.
  
  Taip, tai yra tuštybių mugė. Tačiau bėda tame, kad bandant rodyti tuštumą, pati knyga tampa tuščia.
  
  Ji man primena serialą, kuriame pirmos kelios serijos tikrai įdomios, o visos kitos – gumos tempimas.
  
  Knyga yra suskaidyta į gana trumpus skyrius, o jų pavadinimai gana įdomus. Tarkim, „Skyrius XXX, kuriame pasakojama apie tai, kaip panelė A.B. padaro tą ir aną“.
  
  Rodos, kad visa ta istorija buvo rašoma tam, kad būtų gabalais spausdinama kokiame nors anų laikų žurnale ar laikraštyje. Kaip tikras XIX amžiaus vidurio serialas.
  
  Netiko ir nepatiko.
  
  2,7
  
  P.S. Neiškenčiau ir paieškojau informacijos interneto platybėse. Taip, pasirodo, tai ir buvo literatūrinis 19-os dalių serialas, spausdintas 1847-1848-aisiais metais, o jo tikslas – pašiepti tuometinę visuomenę.
  
  Ar mūsų laikais iškeliamos bėdos bus aktualios po 200 metų?
  
• 
  Mama ir vaikas skaito

  Ši knyga mano bibiliotekoje atsirado po ilgų paieškų "labai geros klasikos, kurios dar nesu skaičiusi", rusų, anglų arba prancūzų romanistų, parašytos XIX a. -XX a. pr. Kadangi esu didelė klasikos gerbėja, ši užduotis nebuvo lengva. Ir pagaliau paieška išmetė šią knygą. Iš pradžių viršelis pasirodė nieko gera nežadantis, toks "laisvalaikio knygos", tačiau kai pradėjau gilintis, negalėjau patikėti, kad aš ne tik kad nebuvau jos skaičiusi, bet apie ją iki šiol nežinojau. Pasidomėjusi, kad tai britų rašytojo William Makepeace Thackeray knyga, gavusi net 14 vietą "The Guardian" sudarytame geriausių romanų šimtuko sąraše, nedvejodama ją įsigijau.
  
  Kai pradėjau skaityti, mane aplankė toks "deja vue", kažką man ji primena - ogi Tolstojaus "Karas ir taika". Tai romanas apie to meto anglų aristokratiją, jame pinasi ne viena meilės istorijų ir žmonių likimų gija, aprašomas karas tarp Britanijos ir Napoleono Prancūzijos, žymusis Vaterlo mūšis ir jo išbandymai žmonių likimams. Kaip nuostabiai "The Telegraph" knygos apžvalgoje parašė "Napoleono karai Rusijai davė "Karas ir taika", o mums- "Tuštybės mugė".
  
  Pagrindinės herojės, apie kurias sukasi knyga, yra nekilminga oportunistė Rebeka (Beki) ir Viktorijos laikų aristokratė Amelija. Nors jų likimai nuolat persipina, jos tarsi du skirtingi upės krantai, kurie nuolat šalia, bet niekada nesusisieina (ne fiziškai, o vertybiškai). Jeigu lyginti mano nesenai aprašytos knygos "Vėjo nublokšti" herojes, tai Beki būtų Skarlet, o Amelija - Melanė. Pirmoji kovotoja, nemokanti mylėti savo vyro ir vaiko, kuri "kabinasi į gyvenimą", siekia išsikovoti savo vietą jame, trokšta patekti į aukštuomenę ir patirti visus tokio gyvenimo privalumus; juk gyvenimas ir jaunystė tik vieną kartą, o meilėje ir kare visos priemonės teisingos! Amelija - išaugusi aristokratų šeimoje, jautri, naivi, ištikima žmona, dievinanti savo sūnų, turinti stiprias moralines vertybes, pasiaukojanti, kenčianti ir tylinti, susitaikanti su negailestingu likimu. Tik skirtumas nuo "Vėjo nublokšti", kuriame abi herojės pralaimi, čia jos abi sugeba atsitiesti. Ir džiaugiuosi, nes nenorėčiau matyti Amelijos tik kaip teigiamos, o Beki tik kaip neigiamos herojės, iš abiejų yra ko pasimokyti. Tiek tada, tiek mūsų laikais nelengva išgyventi būnant Amelija, todėl ir šiandien daug kas pasirenka būti Beki. Gal verta gyvenime paieškoti savo "Amelijos ir Beki" vidurkio tarp moralinių vertybių ir kovos už "vietą po saule"?
  
  Įdomus faktas, kad būtent ši knyga pataisė labai prastus rašytojo finansinius reikalus, atvėrė kelius į Viktorijos laikų literatūros elitą ir leido konkuruoti su tuomet garsiausiu anglų rašytoju Charlesu Dickensu, o Charlotte Brontë jam netgi paskyrė savo garsiąją knygą "Džeinė Eir" (beje, minėtame "The Guardian" sąraše aplenkusią "Tuštybių mugę".)!
  
  Pora žodžių apie ekranizacijas tiems, kas neturi laiko skaityti, bet nori žinoti šią istoriją arba tiems, kurie paskaitę mėgsta pažiūrėti ir ekranizacijas (aš prie šių). Tarp daugelio pastatymų, paminėsiu kelis labiausiai vertus dėmesio. Minėtas knygos viršelis, pasirodo, yra iš 2004 m. to paties pavadinimo "Auksiniam Liūtui" nuominuoto JAV filmo. Tai "Granada Produtions" filmas (IMDB reitingas 6.2. iš 10), jame puikūs aktoriai (Reeese Witherspoon vaidina Beki Šarp, Ramola Garai - Ameliją). Tik jo trukmė neleidžia perteikti visos knygos, ja greitai "perbėgama". Kita ekranizacija, kurią verta pažiūrėti, yra visai naujas 2018 m. 7 dalių to paties pavadinimo ITV ir Amazon Studios mini serialas (IMDB reitingas 7.3. iš 10). Jis kokybiškas, išsamus ir labai gražus akiai.
• 
  Bruce

  A biting and witty satire on English social life and customs during the first part of the nineteenth century, its subtitle is “a novel without a hero,” and it could also be added without heroines. Yet the book’s two central characters, the virtuous but dim and naive Amelia Sedley and the amoral, clever, congenial Becky Sharp both display admirable and distressing qualities as they rise, fall, and rise again in society. One of the great virtues of Vanity Fair is that while it is told in hilarious prose, with short burst of genuine pathos, it was praised by its contemporaries as a thoroughly realistic account of the society that it portrays.
  
  Davidson’s dry and somewhat snooty tone as a narrator is a perfect match for Thakeray’s prose. His choice of voices for the characters and his skill as an actor are excellent. It is hard to imagine a better match of reader and text. This edition is twenty-nine and a half hours of pure delight for the listener.
  
• 
  Aistė

  Iš pradžių skaitant buvo labai sunku prisitaikyti prie rašytojo pasakojimo stiliaus, nes jis pasirodė man labai neįprastas. Vis tik po to pripratau. Visai įdomi, intriguojanti istorija, bet tuo pačiu ir atsibodo skaityti. O dar antra dalis laukia (turės palaukt ilgiau, nes nekantrauju pradėti skaityti kitas knygas).
  Skaitant „kankino“ dviprasmiški jausmai. Nesuprasi, ar čia žavėtis tuo veikėju, ar baisėtis. Ar kitas veikėjas nuskriaustas, ar tiesiog kvailas. Net tikri žmonės atrodo lengviau suprantami negu šios knygos veikėjai.
• 
  Łucja

  Bardzo podoba mi się styl pisania Thackeraya, jego zwroty to czytelnika, które sprawia wrażenie jakby "plotkował" z nami o bohaterach książki. Zaczęło mnie trochę nudzić w momencie gdy wyjechali na wojnę, ale po jakiś 50 stronach znowu wróciła perspektywa intryg i wykradania się w łaski targowiska próżności.
  ogólnie na pewno sięgnę po tom 2 bo bardzo zabawnie się czyta krytykę i ośmieszanie społeczeństwa przez autora
• 
  Lilamedusa

  No decido si me gusta o no.
  
  No sé si Thackeray es un narrador insoportable o divertido. A pesar de ser pedante, arrogante e imbécil en su comentario gran parte del tiempo, a veces es empático, sagaz y desgarrador. Quizá lo decida después.
  
  Thackeray cuenta la historia de Amelia y Becky, que son perfectas opuestas. Becky es encantadora, astuta y pobre. Amelia es gentilísima, tonta y rica. Ambas tienen sus encantos, sus debilidades y sus fortalezas, y es ineteresante, a su manera, verlas crecer y leer a Thackeray intentar explicar exactamente cómo somos las mujeres.
  
  Las acompaña un casting adorable compuesto de como tres Pitt Crawley, una Miss Crawley, como tres mistress Crawley, Josef Sedley, George Osborne y el nobilísimo William Dobbin.
  
  Conforme avanza este primer libro vemos sus arribas y abajos y, como siempre, me consume la necesidad de saber qué viene después.
  
• 
  VaultOfBooks

  By: William Makepeace Thackeray. Grade A+
  The first thing that grasped me as I began the novel ‘Vanity Fair’ was the immense confidence of the author, William Makepeace Thackeray. He doesn’t just assert his confidence in every word of his masterpiece, but proclaims it boldly in the very title by calling his book ‘Vanity Fair: A Novel without a Hero.’
  
  
  Yes, a novel without a hero! But ‘a novel without a hero’ it definitely isn’t. Those words are just a satire on the heroes of common imagination. The novel, in fact, has one of the truest heroes that I have ever come across.
  
  But let’s first understand what ‘Vanity Fair‘ means. In John Bunyan’s allegorical story ‘The Pilgrim’s Progress,’ Vanity Fair refers to a customary stop in the progress of the pilgrims. It is a never ending fair that’s held in the town called Vanity and represents all the temptations, sins, and treacheries of the world.
  And that’s just what Thackeray’s masterpiece (published in 1847-48) presents before the readers. A world full of vanities where nothing is fair after all.
  
  But before I lead you on any further, let me make it clear. This isn’t a book for all readers. It’s a long book (has more than 3,00,000 words), has lots of characters, and the vocabulary of a literary genius.
  Still, Vanity Fair is loved by millions of readers all over the world, and has been turned into several movies, TV shows, and radio adaptations. Here’s why:
  Brilliant Characterization: Vanity Fair is majorly a character driven book. There are three or four towering characters, handfuls of other major and important characters and a whole retinue of minor characters. Each of the characters is real and believable, be it a grudging father missing and hating his truant son, be it a school mistress seen only once in the book, be it a bankrupt stockbroker, or his heartbroken wife hating his good and selfless daughter. Each character is vivid and alive. Nobody is perfect, nobody is a total villain either.
  Narration: Vanity Fair is a masterpiece not just because of its characters, but also because of its remarkable narration. The author himself is the narrator of the story, and he boldly breaks the fourth dimension by making his presence felt again and again. He comments on the characters and their doings, he comments on the society and its ways, and he lays bare the truth behind the various vanities and falsities of the world. Here’s an example to show you how: ‘… a polite public will no more bear to read an authentic description of vice than a truly refined English or American female will permit the word breeches to be pronounced in her chaste hearing. And yet, madam, both are walking the world before our faces every day, without much shocking us. If you were to blush every time they went by, what complexions you would have!’
  Wit and Sarcasm: The above example would have given you some idea of the brilliant wit and biting sarcasm that the author has threaded into his story. Sometimes, his wit will make you ponder, sometimes to look within, sometimes, to turn away from yourself to protect your self from feeling ashamed, and often to break out in wide grin, if not a boisterous laugh.
  Plot: Vanity Fair, as mentioned before, is full of characters. They all have their stories to tell. But in the main, there are two stories going side by side, and closely interlinked. They are woven around the two female leads, Amelia and Rebecca (Becky). Amelia is an epitome of virtue, Becky flirts with vice. Amelia is born rich but can stay happy even in bankruptcy, Becky is poor and an orphan but is capable and ready to do whatever is necessary to win her a place in the world. War, bankruptcy, scandal, infidelity rock them about, and they both choose their paths as per the dictates of their characters. And the story moves on, fast paced and never lagging in interest, forcing the reader to turn page after page.
  Becky Sharp: Definitely one of the most memorable characters you will ever come across in the world of fiction. She is born poor, but isn’t willing to live poor. And to rise up in fortune and society, she is willing to sink down to any depth. She can happily deceive her own best and kindest friend, cares not two cents for her only child, turns her devoted husband into a slave laughed at by all ‘her friends.’ And yet, she is far more glittering, entertaining and enchanting than Amelia, the heroine.
  William Dobbin: The title declares defiantly that it is a ‘novel without a Hero.’ And yet it presents to us William Dobbin, a gentleman selfless enough to give up his own love to his friend, and yet constant enough in this very love that even a distance of continents and decades does not allow him to waver. He’s one of those gentlemen ‘whose aims are generous, whose truth is constant, and not only constant in its kind but elevated in its degree; whose want of meanness makes them simple; who can look the world honestly in the face with an equal manly sympathy for the great and the small. … his thoughts were just, his brains were fairly good, his life was honest and pure, and his heart warm and humble.’ And oh, he’s also a brave soldier who fights valiantly and earns everybody’s love and regards.
  
  All in all, Vanity Fair is a masterpiece and a brilliant literary classic. Not an easy read, for sure, but a very engrossing and satisfying one definitely
  
  
  Originally Reviewed at
  http://vaultofbooks.com/
  
• 
  Yael Cornejo

  Para ser la mitad del libro creo que en términos generales me gusta.
  
  El narrador puede ser muy atinado en las observaciones y sobre todo en la critica a la sociedad y las vanidades, pero en otras raya lo machista.
  
  Supongo que tendré que esperar a terminar el segundo volumen para hacerme una opinión concreta y general de la novela.
• 
  Mama ir vaikas skaito

  Ši knyga mano bibiliotekoje atsirado po ilgų paieškų "labai geros klasikos, kurios dar nesu skaičiusi", rusų, anglų arba prancūzų romanistų, parašytos XIX a. -XX a. pr. Kadangi esu didelė klasikos gerbėja, ši užduotis nebuvo lengva. Ir pagaliau paieška išmetė šią knygą. Iš pradžių viršelis pasirodė nieko gera nežadantis, toks "laisvalaikio knygos", tačiau kai pradėjau gilintis, negalėjau patikėti, kad aš ne tik kad nebuvau jos skaičiusi, bet apie ją iki šiol nežinojau. Pasidomėjusi, kad tai britų rašytojo William Makepeace Thackeray knyga, gavusi net 14 vietą "The Guardian" sudarytame geriausių romanų šimtuko sąraše, nedvejodama ją įsigijau.
  
  Kai pradėjau skaityti, mane aplankė toks "deja vue", kažką man ji primena - ogi Tolstojaus "Karas ir taika". Tai romanas apie to meto anglų aristokratiją, jame pinasi ne viena meilės istorijų ir žmonių likimų gija, aprašomas karas tarp Britanijos ir Napoleono Prancūzijos, žymusis Vaterlo mūšis ir jo išbandymai žmonių likimams. Kaip nuostabiai "The Telegraph" knygos apžvalgoje parašė "Napoleono karai Rusijai davė "Karas ir taika", o mums- "Tuštybės mugė".
  
  Pagrindinės herojės, apie kurias sukasi knyga, yra nekilminga oportunistė Rebeka (Beki) ir Viktorijos laikų aristokratė Amelija. Nors jų likimai nuolat persipina, jos tarsi du skirtingi upės krantai, kurie nuolat šalia, bet niekada nesusisieina (ne fiziškai, o vertybiškai). Jeigu lyginti mano nesenai aprašytos knygos "Vėjo nublokšti" herojes, tai Beki būtų Skarlet, o Amelija - Melanė. Pirmoji kovotoja, nemokanti mylėti savo vyro ir vaiko, kuri "kabinasi į gyvenimą", siekia išsikovoti savo vietą jame, trokšta patekti į aukštuomenę ir patirti visus tokio gyvenimo privalumus; juk gyvenimas ir jaunystė tik vieną kartą, o meilėje ir kare visos priemonės teisingos! Amelija - išaugusi aristokratų šeimoje, jautri, naivi, ištikima žmona, dievinanti savo sūnų, turinti stiprias moralines vertybes, pasiaukojanti, kenčianti ir tylinti, susitaikanti su negailestingu likimu. Tik skirtumas nuo "Vėjo nublokšti", kuriame abi herojės pralaimi, čia jos abi sugeba atsitiesti. Ir džiaugiuosi, nes nenorėčiau matyti Amelijos tik kaip teigiamos, o Beki tik kaip neigiamos herojės, iš abiejų yra ko pasimokyti. Tiek tada, tiek mūsų laikais nelengva išgyventi būnant Amelija, todėl ir šiandien daug kas pasirenka būti Beki. Gal verta gyvenime paieškoti savo "Amelijos ir Beki" vidurkio tarp moralinių vertybių ir kovos už "vietą po saule"?
  
  Įdomus faktas, kad būtent ši knyga pataisė labai prastus rašytojo finansinius reikalus, atvėrė kelius į Viktorijos laikų literatūros elitą ir leido konkuruoti su tuomet garsiausiu anglų rašytoju Charlesu Dickensu, o Charlotte Brontë jam netgi paskyrė savo garsiąją knygą "Džeinė Eir" (beje, minėtame "The Guardian" sąraše aplenkusią "Tuštybių mugę".)!
  
  Pora žodžių apie ekranizacijas tiems, kas neturi laiko skaityti, bet nori žinoti šią istoriją arba tiems, kurie paskaitę mėgsta pažiūrėti ir ekranizacijas (aš prie šių). Tarp daugelio pastatymų, paminėsiu kelis labiausiai vertus dėmesio. Minėtas knygos viršelis, pasirodo, yra iš 2004 m. to paties pavadinimo "Auksiniam Liūtui" nuominuoto JAV filmo. Tai "Granada Produtions" filmas (IMDB reitingas 6.2. iš 10), jame puikūs aktoriai (Reeese Witherspoon vaidina Beki Šarp, Ramola Garai - Ameliją). Tik jo trukmė neleidžia perteikti visos knygos, ja greitai "perbėgama". Kita ekranizacija, kurią verta pažiūrėti, yra visai naujas 2018 m. 7 dalių to paties pavadinimo ITV ir Amazon Studios mini serialas (IMDB reitingas 7.3. iš 10). Jis kokybiškas, išsamus ir labai gražus akiai.
• 
  Arteaga Daniela

  No cnvencioal
• 
  Kasia Zet

  Spotkałam się i z opiniami, i z hasłami na okładkach, iż ta powieść to "klasyka romansu", co brzmi dla mnie zbyt banalnie, krzywdząco w stosunku do tej książki. To byłby może romans, gdyby nie sam Thackeray, który dzięki ciętemu, zabawnemu, gawędziarskiemu tonowi, sprawia, iż jest to interesujący, cyniczny obraz dziewiętnastowiecznego, angielskiego społeczeństwa.
  Autor, na tle wojen napoleońskich, maluje całą paletę różnych postaci, ich zachowań, namiętności, całego szeregu niedoskonałości, które można zaobserwować również w dzisiejszym, pokręconym świecie.
  Śledzimy losy Amelii Sendley, naiwnej, nieco egzaltowanej młodej osoby i jej przyjaciółki Becky Sharp, intrygantki, manipulatorki, która za bogactwo i pragnienie bywania w wysokich sferach, jest w stanie zapłacić każdą cenę.
  Szczerze nie znoszę takich kobiet jak Becki, ale w świecie fikcji, miałam niemałą satysfakcję, że doskonale obnażyła fałsz, głupotę, pychę ludzi, w którzy w swoim mniemaniu, należą do elity, a którzy nie zdając sobie z tego sprawy, zostali omotani przez dziewczynę biedną, ale niezwykle inteligentną.
  Szlachetne uczucia: miłość, honor, uczciwość, są w rzeczywistości, wykreowanej przez pisarza, nikomu niepotrzebnym balastem, wywołują pogardę, śmiech, są krępujące, wręcz niepożądane:
  "Targowisko próżności! Targowisko próżności! Oto człowiek, co nie umie poprawnie pisać i nigdy nie czyta; co z chłopską chytrością łączy wulgarne obyczaje, a za jedyny cel w życiu ma kruczki prawne, co lubi i ceni tylko brzydotę, zgniliznę, plugastwo. A mimo to posiada stanowisko, zaszczyty, nawet pewną władzę. Jest dygnitarzem w hrabstwie i filarem państwa. Jako szeryf królewski jeździ złoconą karocą, pochlebiają mu ministrowie i wielcy mężowie stanu, a na targowisku próżności zajmuje godniejsze miejsce niż najwspanialszy geniusz o nieskazitelnej cnocie".
  Thackeray to niezrównany plotkarz, narracja jest lekka, subtelna, ale wnikliwie piętnuje wady wiktoriańskich, wyższych sfer.
  Klasykę zawsze warto!
• 
  Mohammed omran

  
  Thackeray's opus is a wonder. Long, yes, but so very good in so many ways.He's part Oscar Wilde, part Jonathan Swift, with a dash of Dickens, but all his own voice.Since the story is so long and sprawling, I only jotted down a few notes on my impressions.* He breaks the 4th wall, some times with savage glee, yanking it down making you look at yourself and the characters in a new light. Other times he does it with delicacy, sliding back the wall and making you feel like it's just him and you in the same room, both of you enjoying the wit and banter of this story, you his equal and friend.* It's long. He wrote it in installments, and got paid by the pound. Okay, maybe not by the pound, but it was in his best interest to keep the story going. And so it goes on for a long time. However, I was never bored, never wanting to skip this chapter and get it over.* Becky Sharp? Wicked, resourceful, likable and detestable. All too human, which is why I liked her, and deplored her. Brilliant dance of vagueness and ambiguity about how rotten she was, fantastic ending of her partial rise and questions of her motives. She is an archetype, some times playing the saint, other times playing Clytemnestra. * The title. It's from "Pilgrim's Progress" by John Bunyan. Vanity Fair sits out side the town Vanity on the path to heaven. Thackeray uses this motif to expose humanity's frailties and foibles. * All of humanities weaknesses gently mocked, virtues decried as so much humbug and hypocrisy, upper class skewered under his pen and he kept going all the way down to the lower class now and then.* Sometimes it feels like a morality play. Just a touch.There is so much more to say, but I would never be able to do this book justice.I strongly recommend this book. Yes, it's long, but you might just find a wonderful adventure among humanity in Vanity Fair.
• 
  Bogdan

  
  
  I liked very much this satire on English society, that can be very easily transposed into modern times. If you change the daddies with contemporary metrosexuals there is not hard to imagine this novel set in current world. Of course, nobles are no longer so important, but there are certain other "upper classes" that took their place.
  
  The main issue with the novel is with its length and with many other references in world literature or antiquity. Due to this it can be hard to read for some.
• 
  Giselle

  Sinceramente no esperaba que me fuera a gustar tanto, concuerdo que esta novela no tiene un/una heroína, a pesar de todo me gusta mucho el personaje de Becky, sus ocurrencias me divierten al contrario de la bondadosa Amelia, quien me ha desesperado en ocasiones.
  La forma en que el autor relata la historia es muy cómica, interesante y te anima a continuar leyendo, es la primera vez que leo este autor y deseo continuar con la segunda parte. 😌
• 
  SuKnyga

  Itin sunkiai skaitėsi, ir tai tik pirmoji dalis, ir dar stora. Buvau su likus keletui puslapių ją padėjus į šalį, kuriam laikui, nepajėgiau net tiek mažai pabaigti. Bet užmačiau, kad šią savaitę rodys filmą, Tuštybės mūgę per LRT, tai ir iškankinau, pabaigiau. Nežinau ar imsiu antrą dalį, bet filmą pamėginsiu pažiūrėti.
• 
  John

  my edition was in one volume and printed in1898 or 68. difficult to read date. interesting scenes around eourope but i think it would have been more intesting to the people living there in the 1800s.
• 
  Donna

  
  
  Loved it!
• 
  Bridget Weller

  Dated in a way that many other (better?) novels of the same period aren't. Found it a bit of a struggle to stay engaged for the duration
• 
  Miriam

  begin reading
  chapter XLVI
  page 500
• 
  Bruiz

  Super entretenido
• 
  Angelfire

  3,5
• 
  mélodie

  Une lecture bien plus captivante que ce à quoi je m'attendais. Je connais l'histoire pour avoir vu la mini série de 2018 mais je n'en ai que très peu de souvenirs.
  
  Je m'attendais vraiment à suivre des personnages détestable mais ce n'est pas poussé autant que je l'aurais pense.
  
  J'aime suivre Amelia et Rebecca et la comparaison entre les deux femmes, leurs vies et leurs mariages. J'espère voir plus Rebecca dans le second tome.
  
  Gros coup de cœur pour le pauvre Dobbin qui est la seule personne honnête et sincère à l'exception d'Amelia.
  
  Je n'ai qu'un très vague souvenir de la suite mais j'ai hâte de la lire.
  
  J'aime aussi beaucoup la narration du roman. Le narrateur qui échange directement avec le lecteur avec un regard presque sara astiqué par moment.
  
  Les différentes intrigues font que l'histoire se lit toute seule.
  
  Il y a beaucoup de personnages présentés dans ce tome mais une fois que l'on comprend bien qui est qui ça se lit tout seul.
• 
  Delia

  Bardzo przyjemnie się czyta. Sposób pisania był bardzo specyficzny i potrzebowałam czasu, żeby się do niego przyzwczaić, ale potem aż mi się podobał.
  Nie do końca rozpoznaję postaci, bo połowa z nich ma tak samo na nazwisko, ale to nie jest duży problem - charakterem i stylem bycia różnili się na tyle, że wiadomo było, co się dzieje.