The Black Dress by Deborah Moggach

The Black Dress Reviews

• 
  Ceecee

  4-5 stars
  
  When Pru sees the black dress in the window of a charity shop in Deal she views it as a metaphor for her life. She’s mourning the loss of her marriage to Greg who has left her to find enlightenment, for life on a higher plane and has gone to start his spiritual journey..... only his definition of it is somewhat different to hers. She buys the dress and wears it to gatecrash funerals .... with unexpected results.
  
  This is such a good read with a marvellous mixture of poignancy and grief with the darkly humorous. In places it’s extremely funny at others it’s witty and clever and on other occasions it’s sad. She misses Greg especially as she lives in ‘smugly coupled’ Muswell Hill and her panicky inertia and desolation followed by periods of madness are well portrayed. Some of the scenes are quite surreal but always entertaining. The writing is very visual (no surprise from this author!), the characters are colourful and well crafted and Pru is an excellent narrator. It’s as if she’s talking directly to us and pouring it all out as if we are a therapist or even a priest. At times she is honest, at others she’s concealing things and guilty of the crime of omission although the does all come out in the end. She’s betrayed more than once, duped and tricked, she can be a crafty minx but somehow she bumbles her way through. There are moments of magic, of energy, instances of impending doom, several extremely tense situations and some good jaw dropping twists. I like how the Covid lockdown is brought into the story and this really brings things to a head with all its tensions and feelings of claustrophobia in the glorious spring of 2020. I like how it ends with the black dress being cast off like a chrysalis and a butterfly emerges!
  
  Overall, a highly entertaining, very well written novel with plenty of touches of originality. It’s enjoyable from start to finish.
  
  With thanks to NetGalley and Headline, Tinder Press for the much appreciated arc in return for an honest review.
• 
  Patricija || book.duo

  4/5
  
  Skaičiau knygą ir galvojau, gal truputį perspaudėm pavadinę „Laidotuvių džiazu“? Biškį ir liūdna, ir mirties daug... Bet autorė tiek posūkių privyniojo į tokią, rodos, nedidelę knygą, kad sakau jau drąsiai ir užtikrintai – džiazuoja čia visi, kas netingi. Ir jei manėt, kad senų žmonių gyvenimai – nuobodūs ir neįdomūs – galvokit dar kartą. Kartais atrodė – nu negi tikrai šitaip būna? Bet tuomet prisiminiau, kad dar ne tokių klaidų pridariau, kai širdį ir protą sunkiausiai slėgė depresija, vienatvė ir gedulas. O pastarasis būna visoks – gedint tiek mirusių, tiek dar šalia esančių, tiek savęs – kokį tik prisimeni ar kokiu niekada neleidai sau būti. Ar net nebūtum sugebėjęs. Ir visai nesvarbu, kad nesu nugyvenusi nė pusės tiek, kiek pasakotoja Pru – kartu išjaučiau ir jos nostalgiją, ir vienatvę, skausmą ir melancholiją. Ir net nežinau, su kuo šitą knygą sulyginti. Gal kažkuo šiek tiek primena Bronsky? Kažkuo – Meg Mason. Bet galiausiai tiesiog tobulai nugula į „kitokių“ knygų lentyną.
  
  Nepriekaištingai Ignės Aleliūnienės išversta, knyga žavi tiek humoro jausmu, tiek britiškumu, kurį literatūroje taip mėgstu. Nieko čia nėra per daug ir viskuo, net ir pačiais kvailiausiais dalykais, patikėti nesunku. Ir daug kas čia taip paminėta lyg tarp kitko – ai, buvo ir taip. Net kai prisipažinimai sujaukia dangų su žeme ir delne sutraiško sveiką protą, net likučių nepalieka.
  Galvoju, kad viena tų knygų, kuri nepaliks abejingų – bus tokių, kurie sakys, kad absurdas ir nesąmonė – be jokio pykčio tokius suprasiu. O bus ir tų, kuriems maloniai pakutens literatūrinius nervus, pažais su protu ir šiek tiek apsuks galvą. Nesakau, kad pakeis gyvenimą, bet laiką praleidau taip gerai, kad net nepastebėjau, kaip puslapiai ištirpo. Jaučiu, kad gautųsi ir tobulas filmas. O žinant autorę – nenustebčiau, jei ir gausis.
  
• 
  Xara

  My book club received ARCs of Moggach’s latest novel in exchange for honest reviews and I intend to be quite honest…
  
  I found the concept of a seventy-year old divorcee instigating trysts with widowers at funerals unique initially, but tired of the plot point quite quickly as we witnessed these crude antics time and again.
  
  I also think I’m not alone in saying that Moggach’s writing seems confused and a bit all over the shop! I cannot for the life of me confine this book to a genre. A fellow book clubber described it as a book of two halves and I’m inclined to agree! There’s the beginning which is a mix of dark humour and seduction — it’s almost a romance! Then the latter: which is definitely more along the lines of a thriller, with even more seduction sprinkled in.
  
  Due to the confused genre and limited build-up, the storytelling felt weak and at the moments where I should have been thrilled, instead I found the plot to be lacklustre and predictable. I think if Moggach had commited to writing a thriller, it would have been a more consistent and gripping read.
  
  Lastly: characterisation. I was disappointed to find the characters read as flat stereotypes for me. For example, there were lines thrown in that were racist or transphobic, with the sole purpose of trying to create a “typical” inappropriate and elderly character. This felt like a lazy injustice and I wish the characters had been developed beyond such problematic tropes.
  
  Overall, whilst the premise intrigued me, I’m sad to say this book didn’t live up to my expectations. However, I do believe it will make for a rather tantalising book club discussion!
• 
  Knygu_jura

  4,5/5
  
  Kartais atrodo, kad kuo didesnio amžiaus sulauki, tuo labiau bijai, kad nespėsi įgyvendinti savo tikslų ir svajonių. Taip pat atrodo, kad kai sulauksi garbingo amžiaus, tapsi “nurašytu”, tačiau ne, panašu, kad gyvenimas net ir sulaukus septyniasdešimties tikrai nesustoja. Bent jau Pru, pagrindinei “Laidotuvių. džiazo” veikėjai. Nors vyras paliko, o su vaikais santykiai nėra itin artimi, Pru pavyksta ištrūkti iš vienatvės gniaužtų tada, kai netikėtai patenka į nepažįstamojo laidotuves. Tada Pru nusprendžia, kad laidotuvėse gali pasitaikyti puiki proga susipažinti su simpatišku našliu. 
  
  Mane maloniai nustebino, kad veiksmas čia įsijungia nuo pirmųjų puslapių ir veikėjai čia nestabdo, neria stačia galva praktiškai į viską, ką sugalvoja, net jei tai būtų pats absurdiškiausias dalykas. Bet kokia tada būtų pramoga? Panašu, kad jokia. Knyga nedidelės apimties, o autorė taip puikiai įpaišo visus veikėjus, netikėtus vingius ir labai kasdienius dalykus, kad knygą norisi perskaityti iškarto, nes tiesiog labai įdomu, kaip viskas pasisuks toliau. O ką jau kalbėti apie humorą! Tikrai vietomis nusijuokdavau balsu. 
  
  Tačiau labiausiai turbūt man patiko tai, kad nors knygoje vyrauja mirtis, laidotuvės ir rimtis, istorija visiškai neslegia ir netempia emocijų žemyn. Tai, kas laukia kiekvieno iš mūsų “Laidotuvių džiaze” visiškai kasdieniška ir natūralu, o Pru bei kitų veikėjų gyvybingumas tik dar labiau viską atsvėrė ir išlygino. Nes juk tikrai gyvenimas nesustoja! Tikiu, kad ši knyga vieniems gali atrodyti kiek nelogiška, o kitiems vienas smagesnių skaitinių, nes ji kitokia, nei bent jau aš, esu pratusi skaityti. Todėl labai rekomenduoju išbandyti kiekvienam, nes gal ir Jūsų viduje kažką sukirbins ir privers džiazuoti su veikėjais kartu, kaip privertė mane! 
• 
  Ieva

  Panašiai kaip knygos veikėja Pru džiazavo laidotuvėse, aš skaitydama mintyse žongliravau galutiniu įvertinimu. Būna tokių knygų, kurias skaitydamas pereini visą skalę nuo 5 iki 1 ir dargi spėji vėl sugrįžti prie 5*. Ši knyga kaip tik tokia. Gerai, gerai, iki 1 nusmukusi nebuvo, bet vienu metu tikrai galvojau, kad vertinsiu 2*. Mintys tik ir bėgiojo nuo: “Kokia fantastiška ironija!”, “Meh, pandemija”, “Vargšė Pru”, “Ir aš taip noriu!”, “Kas čia dabar per veiksmo filmas?”, “Kaip fainai išverstas dialogas!”, “Ar autorė galvojo, kad tuo ką nors nustebins? Pff, nujaučiau nuo pirmų puslapių” iki “Kąąą??? Rimtai?! Reikia vėl skaityt nuo pradžių!” 🤯
  
  Uff, na ir kelionė! Šiek tiek sukratė, bet man patiko!
  
  Atskiri komplimentai vertėjai Ignei Norvaišaitei-Aleliūnienei ir redaktorei Vaivai Markevičiūtei. Ta kalbos laisvė čia buvo labai vietoj ir laiku, nors kai kur net pati žioptelėjau iš nuostabos ir droviai prisidengusi burną delnu ėmiau dairytis, ar pakampėj netyko koks įniršęs kalbininkas :D
• 
  Elaine

  I never read anything by Deborah Moggach before and there was a lot to like. Generally strong writing, a wry sense of humor, and a willingness to take on love and sex in the latter decades of life. Also, I believe this is the first novel I have read that takes us into the beginning of the pandemic - there will be many many more to come I'm sure, but Moggach skillfully evokes the shifting mood of those first few months in 2020.
  
  However, there were a few too many zany plot twists for me in this one. I like an unreliable narrator, and I enjoy plot twists, but the central love triangle and its shifting sides never quite rang true. The book walks that tricky line between satiric comedy and something else (thriller? mystery?) and doesn't quite manage to keep its balance.
• 
  Kristina

  Man ši knyga pasirodė kitokia, išskirtinė, bet tikrai labai patiko. Privertė net išeit iš savo komforto zonos. Jei ne pabaiga, iš kurios tikėjausi daugiau, tikrai vertinčiau 5⭐
• 
  Anni

  
  I’ve read most of Deborah Moggach’s novels (3 to go!) and have never been disappointed. She is a consummate storyteller, with the versatility to ensure that each novel has an inventive storyline, fully-fledged characters and convincing dialogue which draw the reader into the world she writes about.
  In this novel, the unreliable narrator, Prudence (ironically named, considering her penchant for getting herself into unfortunate situations) tries to combat the loneliness of recent divorce, ageing and bereavement with various unsuitable liaisons - leading to entertaining and humorous (for the reader, that is) results.
  Unusually for this author of feel-good situation comedy, there is a dark undercurrent to this narrative, with an unexpected twist in the denouement that I didn’t see coming.
  Highly recommended.
  
  My thanks to the publisher for the arc via NetGalley
• 
  Eglė (IG-atgimusi_meile_knygoms)

  Pakankamai plona knyga, bet savyje tiek daug slepianti. Kas iš pradžių pasirodė, viskas žinoma, nuspėjama bei laukta. O kai viskas ko tikėjausi baigėsi liko tik vieni netikėtumai.
  Pagrindinė veikėja - Pru galim sakyti turėjo viską. Vaikus, gera gerbūvį, vyrą šalia bei patikimą draugę, ant kurios peties visad galėdavo pasiguosti. Ir vieną dieną to nebeliko. Vaikai užaugo, vyras išėjo į savęs paieškas, o draugė išdavė. Per klaidą pakliuvusi į ne tas laidotuves Pru kyla keista mintis, ieškoti naujos meilės laidotuvėse. Tačiau, ką kiekvienas vizitas moteriai atneš?
  Knygoje, kurios pavadinime net įvardintas žodis - laidotuvės, jų tikrai netrūko. Man norėjosi daugiau Pru vizitų svetimose šermenyse, bet mirčių tikrai užtektinai, kas pridavė knygai papildomo jauduliuko. Kas tikrai natūraliai aprašyta, tai vienišos paliktos moters vidinė būsena, emocijos, mintys, sielvartas ir viskas pateikta taip įtaigiai.
  Ganėtinai realūs likimo vingiai persmelkti humoro ir kuriozinių situacijų, suteikė kūriniui išskirtinumo. Nekasdieniškas kūrinys gerąją prasme.
• 
  Kamilė | Bukinistė

  Yra kietos babos kaip baba Dunja („Paskutinė babos Dunjos meilė”) arba baba Mariana („Klausymo ragelis”), o pasirodo yra sexy babos, ir apskritai žodis baba čia joms netinka.
  
  Dievaži, aš tikrai pamiršdavau, kad skaitau knygą apie 70-metę, kol toji 70-metė pati ironiškai to neprimindavo. Ką jau čia išvis kalbėti apie amžių, tokioms gyvenimo linksmybėms ir potyriams reiktų ryžto bet kokiame amžiuje, tai gal neverta ties juo užsiciklinti. Kita vertus, gal tik supratus, kad smiltelės mūsų smėlio laikodžiuose negailestingai senka - to ryžto štai ir atsiranda. Nors visgi čia taip pat galėjo prisidėti ir kita labai svarbi varomoji jėga. Pavydas. Ko tik nepridarome iš to vidurius, syvus ir sielą griaužiančio jausmo.
  
  Knygos idėja faina, autorė neatsilieka nuo šiandienos ir žengia koja kojon: siužete nepamirštas net covid virusas. Ir apskritai - sveikai žiūrima į LGBT, santykį su savo ir kitų kūnais, nestokojama humoro ir ironijos. Bet, bet - gal man tas šiuolaikiškumas, fainumas ir nutrūktgalviškumas pasirodė kiek perdėtas, dirbtinas, lyg labai jau stengtąsi knygą tokią fainą padaryti. Paprasčiausiai supratau, kad aš visgi babos Dunjos ir Marianos team. Kol kas - bent literatūrine prasme ir simpatijomis.
• 
  Viktorija Lu.

  "Gyvenimas kupinas staigmenų - dėl to niekas nesiginčytų." p.200
  
  Atsiverti knygą ir opa - laikyk skrybėlę, brolyti- pasakojimo tempas viršija padorumo ribas. Tai, kad veiksmas sukasi apie 70-metę moterėlę, lakstančią pramogai per laidotuves, nereiškia, kad tekstas atisduos chrizantemom ir migdys anksčiau, nei saulė nusileidžia žiemą. Ir jokių poterių čia niekas nekalba, dievaži. Parako šiai moteriai tikrai netrūksta, nors ir nesvarbu, kad kartais pykštelėjančio stačiai netyčia. Vis tiek. Pru net aktyvia senjore liežuvis neapsiverčia pavadinti 😁
  
  Meilė ir atvirumas gyvenimui, artumo ilgesys, vienatvė, draugystės, pyktis, pavydas, visokio masto intrigos bei aferos, šeimų likimai ir LGBTQ+ šešėliai. Nuogos mintys, tiesmuki išsireiškimai ir gyvenimo liūdesiai, kurie užrašyti juodai britiško humoro plunksna, įgauna subtilų skonį. Lyg ir jauti kartėlį, neteisybės kibirkštį, bet norisi nubraukt nebent tik juoko ašarą ir, galiausiai, pats išgirsti savo atodūsi - pfuu, ne visa ta senatvė vienodai sukriošusi. Jei taip, tai galima gyvent 😁 Arba aiktelėjimą - o dievai, tai senutei kukū. Nelygu, kokios jūsų ribos 😉
  
  REKOMENDUOJU, jei bijote nuobodaus pensijinio amžiaus ir įsivaizduojate, kad perkopus 70-mečio slenkstį nieko kito nelieka, tik siautėti kryžiažodžių sūkuriuose ar lenktyniauti dėl pirmumo teisės poliklinikos koridoriuose. Ne, oi ne, ši knyga turėtų jus nuraminti, kad būna visaip. Kartais, net geriau nei jaunystėje 😁Drąsi, atvira, šmaikšti, charizmatiška ir primenanti, kad svajonės ir noras džiaugtis gyvenimu gyvi tol, kol gyvas žmogus.
  
  NEREKOMENDUOJU, jei mėgstate ne tik šiuolaikinės atmosferos kūrinius, bet ir jaunus veikėjus - ši moteris, kad ir kokia charizmatiška, gali jūsų nesužavėti. Taip pat pasvarstykit, kiek drąsiai žvelgiate į atviros meilės apraiškas - ne, čia ne erotinis romanas, bet nepasiruošusius gali netikėtai priploti ne viena scena.
  
  Man patiko, bet kad sužavėjo iki dangaus - nepasakyčiau. Rašau 4 ⭐️, nes nebuvo čia nei mano "komforto" skaitinys, nei toks, kuris supurtė (nors standartus, drįsčiau teigti, laužė), bet ir ne toks, ant kurio norėjosi pykti ar mesti į šoną. Smagiai perskaičiau, pakrizenau, pasidžiaugiau gyvenimu linkusiais džiaugtis žmonėmis ir paliūdėjau, kad ne viskas visada būna taip, kaip tikiesi, kaip lauki, kaip svajoji. Buvo keista sutikti vyresnę, bet polėkio nestokojančią heroję, bet tuo ir įdomu - kitaip. Ir pabaksnojo pirštu, kad visi gyvename panašiomis problemomis - visi norime jaustis laimingi, mylimi ir reikalingi. Išverstas nepriekaištingai, humoras nenumarintas - o tai tik papildomas pliusas knygai. Ai, dar ir viršelis - bravo 👏
  
• 
  Jurgita Bozytė

  Ką aš čia ką tik perskaičiau..?
  
  Gerai, pradėsiu nuo patikusių knygos dalių. Mane labai sužavėjo pagrindinės veikėjos Pru nuovoka ir sąmoningumas. Kai kurios mintys buvo tokios kvailos, bet ji bene kitam sakinyje įvardindavo emocijas ir priežastis dėl šių minčių. Apskritai, autorė tikrai neblogai sukūrė pagrindinę veikėją ir privertė mane neapkęsti tų, kas jai sukėlė skausmą.
  
  Svarbu, kad ši knyga vis puoselėja viltį, kad gausime nestandartinę ilgai ir laimingai pabaigą. Knygoje viskas taip greitai ir netikėtai keičiasi, o tai priduoda savotiško žavesio, nes toks juk gyvenimas ir yra.
  
  Nelabai smagu, kad pagrindinė veikėja pastatoma į tokią padėtį, kad laimės nusipelnė tik būdama su antra puse. Jai netinka draugai, netinka šeima, pati nebando su ja susisiekti, bendrauti, atrodo visiškai vengia akistatos su savo vaikais. Vystoma tokia idėja, kad žmogus be antros pusės - nelaimingas žmogus. Būtų buvę daug įdomiau skaityti apie Pru klestinčią vienatvėje ir bandančią iš naujo užmegzti santykius su savo vaikais.
  
  Antroje knygos pusėje supratau, kad kažkas čia ne taip. Ar autorė buvo apleidusi rašymą, ar skubėjo pabaigti knygą, bet prasidėjo kažkoks balaganas. Perskaičius knygą lieka tos “wtf did I just read?” jausmas. Knyga tikrai galėjo būti šmaikšti ir nuotaikinga, o gavosi kažkokia meh, nes tiek daug visko pasikeitė, toki kvaili sprendimai pasipylė.. žodžiu, autorė tikrai sugadino labai gerą knygą 😂😂
• 
  Rasa|Knygų princesė

  Kai gyvenimas persirita į antrą pusę jautiesi kažko įpareigotas. Gal visuomenė būna nutarus, kad senjorams draudžiama mylėti(s), megzti draugystes ar tiesiog pradėti viską iš pradžių. Pagrindinė veikėja Pru laužo stereotipus ir tikrai "duoda džiazo" romane. Senatvę įsivaizdavau kiek verksmingą bei niūrią, kaip aprašyta "Mūsų sielos naktyje" ar "Kai viskas pasakyta", na o "Laidotuvių džiazas" - kitoks požiūris į "senjorystę".
  
  Skyrybos kai tau septyniasdešimt, išsikvėpusios draugystės, vaikai kuria savo gyvenimus - Prudenciją užklumpa visiškai nepasiruošusią. Moteris bėgdama nuo pilkos kasdienybės atranda smagų užsiėmimą - lankytis visiškai nepažįstamų žmonių laidotuvėse. Pru nori gyventi pilnavertį gyvenimą, mylėti ir būti mylima... O kai tau septyniasešimt, ne viskas taip paprasta.
  
  Romanas papirko lengvu stiliumi ir subtiliu britišku humoru. Gal rašytoja kiek ir persistengė ir persūdė Pru gyvenimą. Buvo ir meilės istorija, ir išdavystė, ir LGBT reikalų, o kur dar viskas pasibaigę tikrų tikriausiu detektyvu. Taip, gyvenimas nesustoja ties septynetu metų skaičiaus pradžioje. Ir taip, tokių kietų babų dar reikia paieškoti - gal todėl kiek stebėjausi, jog čia tiek visko vyko.
  
  Ir vis dėl to, skaitinys labai tiks pramogai. Net ir negalvojant, kad čia ta senatvė ateina netrukus. Nenoriu virsti niurzgančia ir viskuo nepatenkinta pensininke, geriau jau būsiu kaip Pru - imsiu iš gyvenimo viską, ką siūlo.
• 
  knygugriauzike_gabriele

  Septyniasdešimtmetė Pru senatvę pasitinka vieniša. Vyras, nepaisydamas ilgametės santuokos, ją paliko, o judviejų vaikai - išsibarstę po pasaulį. Vienintelė Azra, Pru draugė, skatina nepasiduoti vienatvės liūnui. Visiškai netikėtai Pru atsiduria nepažįstamos moters laidotuvėse ir sumano šį veiksmą pakartoti - juk tai puiki proga susipažinti su ką tik našliais tapusiais vyrais.
  
  Ekstravagantiškas knygos pavadinimas, kuris tiesiog neleidžia nepastebėti ar paprastai pro akis praleisti šios knygos. Laidotuvės. Mirtis. Džiazas. Trys žodžiai, kurie iš pažiūros nedera tarpusavyje, o išgirdus pirmuosius du - apima liūdesys ir nupurto šaltis. Na, išskyrus šią knygą, kadangi joje pastarieji trys žodžiai ne tik glaudžiai susiję, bet ir susijungia į vieną bendrą istoriją, kurią skaitant liūdna tikrai nebus, o kai kuriuose epizoduose norėsis net ir smagiai pakrizenti iš netikėtų gyvenimo išdaigų.
  
  Visada atsiranda grupė žmonių, sulaukusių keturiasdešimties ar penkiasdešimties metų, ir teigiančių, kad geriausi jų gyvenimo metai jau praėjo, o ateinantys metai bus nuobodūs, niekuo neypatingi, kadangi senatvė jau alsuoja į nugarą. „Laidotuvių džiazas“ bei pagrindinė veikėja Pru - geriausias įrodymas, kad net septyniasdešimtmečiams pirmieji kartai, naujos patirtys, meilė, nuotykiai ir mėgavimasis gyvenimo teikiamais malonumais dar tikrai priešaky, jei tik patys jų nevengiame ir nebijome įsileisti į savo kasdienybę. Tad, jei tai padaryti geba septyniasdešimtmečiai, ką čia ir bekalbėti apie jaunesnius.
  
  Ši knyga tai - geriausias įrodymas, kad nevalia panirti į senatvinę depresiją ar užsidaryti tarp keturių sienų, galvojant, kad viskas nebeturi prasmės. Priešingai - reikia mėgautis kiekviena minute, valanda ir diena, kol dar galima, kadangi brandesnis ar pensijinis amžius nereiškia, kad esi viena koja karste, ne, tai reiškia, kad turi daugiau laisvo laiko sau. Ne vaikams, ne darbui, bet būtent sau ir dalykams, kurie teikia malonumą. Tokia ir Pru - po vyro išėjimo, ji ėmė vaikščioti į laidotuves, tikėdamasi susirasti naują partnerį, bet atrado ir suprato kur kas daugiau.
  
  „Laidotuvių džiazas“, nors ir netiesiogiai, skatina skaitytoją į laidotuves bei mirtį pažvelgti kitaip. Sakyčiau, byloja retorinio ir daugeliui girdėto klausimo formuluotę: mirštame visi, bet ar visi gyvename? Knygoje paliečiama ir LGBT bendruomenės tema, kuri šiame kūrinyje atsiskleidžia nenuspėjamiausiu periodu, bet jos šešėliai siužete sklando jau nuo pat pradžių. Vis dėlto, asmeniškai aš, tikėjausi, kad būtent vaikščiojimas į laidotuves bus pateiktas kitaip, kad jis siužete labiau dominuos, bet rašytoja pakreipė šiuos nuotykius kita linkme. Na, o pati knygos pabaiga viską, kas buvo aptarta iki tol, sujaukia keliskart ir imi galvoti: „Oho, va šito tai apskritai neįsivaizdavau...“
  
  Pastebėjau tendenciją, kad naujausiuose leidyklos „Svajonių knygos“ kūriniuose, kuriuos skaičiau, pagrindinės veikėjos - išskirtinės asmenybės, tokios, kokių nesutiksime jokioje kitoje istorijoje. Pavyzdžiui, Olivė iš „(Ne)viskas įskaičiuota“ ar Marta iš „Regis, man ne viskas gerai“. Ne išimtis, aišku, ir Pru. Nors jai septyniasdešimt, daugelis teigtų, kad jos elgesys lyg kokios gyvybingos dvidešimtmetės, kiti, neabejoju, laikytų ją keistuole, kuriai ne visi namie, tačiau, mano nuomone, ji - puikus pavyzdys visiems, kurie iki šiol daugiau dėmesio skyrė ne sielos amžiui, o tam, kuris užrašytas pase ar gimimo liudijime.
  
  Knygos kontekstas, artėjant link pabaigos, nustebino šiuolaikiškumu - kalbu apie kovido pandemiją, kuri mus ne vienerius metus izoliavo namuose, atskirai nuo visos likusios visuomenės. Užsidarymas tarp keturių sienų, ištisų dienų leidimas tik su pačiais artimiausiais žmonėmis, išbandė ne vieno mūsų kantrybę, moralę, vertybes ir santykių tvirtumą. Ne išimtis ir šis kūrinys, atskleidžiantis veikėjų tarpusavio santykius šiuo laikotarpiu. Izoliacija atskleidė ne tik blogąsias ir bjauriąsias chararakterio savybes, bet taip pat tikrąjį gyvenimo būdą, kasdienybės peripetijas ir net kruopščiai slėptas paslaptis.
  
  Rekomenduoju, jeigu pasiilgote gero romano, kuriame liūdnos temos pateiktos ne taip, kad suspaustų širdį, o taip, kad priverstų ir nusišypsoti, ir pasijuokti, ir į patį liūdesį pažvelgti kitu kampu, pamatant jame slypinčią šviesiąją pusę. „Laidotuvių džiazas“ patiks skaitytojams, kurie mėgsta nesaldžius, o gyvenimiškomis aktualijomis ir buities epizodais persmelktus romanus, turinčius ne vieną netikėtą ir be jokios abejonės nustebinantį siužeto posūkį. Šis kūrinys - vienas iš tų, kurį galima pavadinti „kitokiu“, bet ne blogąja prasme, o gerąja, kadangi aptartos temos, turinys ir veikėjai - tikrai nėra tradiciniai ar dažnai sutinkami knygose. Nebūdami tokie, kaip pastarieji, jie laužo stereotipus, standartus ir suteikia motyvacijos tiems skaitytojams, kurie į kai kuriuos dalykus jau spėjo numoti ranka ar save „nurašyti“.
  
  4/5⭐
• 
  Lisa

  I only finished this book because I have a signed copy. This is one of the worst books I’ve ever read. It’s an embarrassing maze of silliness.
  
  I’ve never written a book so fair play. But this was decidedly not for me.
• 
  Vitalija Bagočienė

  Na knyga tikrai kitokia nei tikėjausi. Svajonių knygos leidyklos knygos visos yra kitokios ir išskirtinės. Pirmiausia į ką atkreipiau dėmesį – tai buvo knygos viršelis ir pavadinimas. Viskas labai puikiai derėjo. Taip pat pati istorija pasirodė irgi įdomi ir dar tokia niekur neskaityta. Iš pavadinimo buvo galima manyti, kad knyga bus liūdna ir slegianti, ji tikrai tokia ir buvo,tačiau kai kuriose knygos vietose netgi norėjosi krizenti iš netikėčiausių ir keisčiausių situacijų, kurios nutiko pagrindinei veikėjai. Buvo įvykių kurių nesitikėjau, nors kai kur maniau, kad taip buvo – viskas paaiškėjo knygos pabaigoje. Taip pat knygoje yra paminėta LGBTQ tema, todėl jei Jums tai nepriimtina, tiesiog tada ši knyga ne Jums. Pačios knygos kontekstas pabaigoje, nustebino šių dienų įvykiais ir šiuolaikiškumu. Buvo labai plačiai paminėta Covid pandemija, kuri mus lydėjo ne vienerius metus, tą izoliaciją namuose atskirai nuo visų draugų, šeimos ir darbo. Kai imė ryškėti tarpusavio santykių tvirtybė, šios knygos veikėjai patyrė tą patį – išbandymą. Izoliacija namuose labai gerai atskleidė ne tik blogąsias ir bjauriąsias chararakterio savybes veikėjų, bet taip pat tikrąjį gyvenimo būdą ir taip kruopščiai bei ilgai slėptas paslaptis. Knygą tikrai rekomenduoju – ji verta dėmesio. Tai tikrai kitoks kūrinys, bet gerąją prasme.
• 
  Liepa

  Nenusivyliau, bet tik todėl, kad nieko ir nesitikėjau. 
  Iš aprašymo galėtų pasirodyti, kad knyga vien tik apie laidotuves, ir dargi svetimų pagrindinei veikėjai žmonių, pilna kandaus humoro ir sąmojo.  Tačiau  tai, kad Pru lankosi nepažįstsmųjų laidotuvėse, sudarė tik nedidelę dalį knygos. Nors apskritai mirčių ir laidotuvių čia tikrai netrūko, jos išnirdavo siužeto vingiuose kartais ir visai netikėtai. 
  O humoro ir sąmojo tai buvo mažai visai. 
  Kas man patiko, tai parodyta paliktos vienišos moters būsena- skausmas, neviltis, liūdesys, vienatvė, žvalgymasis į kitus, svajonės apie paprastą kasdienybę dviese, viskas tikra ir net per gerai suprantama, sukėlė užuojautą.
  Tie vis įvykstantys netikėtumai, ypač paskutinis itin stiprus toks, visai tiko šiai knygai. Bet iš esmės, nei šis, nei tas šita istorija, gal vis tik yra geresnių knygų, apie moterų atsigavimą po skyrybų 🫣
• 
  Justina - slaugytoja_skaito

  Deborah Moggach - Laidotuvių džiazas 🎷
  Po ilgų santuokos metų Pru palieka jos mylimas vyras bei jų dviejų vaikų tėvas, nusprendęs ieškoti savęs bei žengti savęs paieškų linkme. Pru jau septyniasdešimt, tad tikėjusis praleisti likusį gyvenimą ramioje santuokinėje idilėje, ji lieka viena tvarkytis su visais iškilusiais rūpesčiais. Pru bent džiaugiasi, kad turi savo geriausią draugę Azrą. Niekaip su savo vienišumo jausmu bei erzinančiais laimingais aplinkiniais žmonėmis nesusitvarkanti Pru netikėtai atsiduria nepažįstamojo laidotuvėse. Ją pačią nustebina užplūdęs adrenalinas ir noras pakartoti šią patirtį vėl! Tad Pru pradeda lankytis ir kitose laidotuvėse, o jos gyvenimas ima suktis vis labiau pašėlusiu ritmu. Ar Pru pavyks įgyvendinti tikslus ir gal netgi atrasti kokį našlį, kuriam reikia paguodos? O gal išbris iš niūrios vienatvės bei pati atras vidinę ramybę bei laimę? Viskas šioje knygoje suksis labai netikėtais posūkiais ir stebins skaitytojus.
  
  Turiu pasakyti, kad pradžia tikrai mane įtraukė. Po truputėlį atskleidžiamos Pru gyvenimo detalės, akistata su didžiausia patirta išdavyste, kokie jausmai aplanko, kai tampi vienišas gyvenimo saulėlydyje. Keli įvykių posūkiai taip nustebindavo, kad likdavau išsižiojus ir turėdavau tęsti istoriją, kad išsiaiškinčiau daugiau! Bet tada šiek tiek reikalai pradėjo prastėti - mane pradėjo erzinti kai kurios detalės, kaip kad tas užsitęsęs vyro ilgesys, nenoras nieko gyvenime keisti, nuolatiniai “Ką pasakytų Azra?” ir panašiai. Gal nesu buvusi tokioje depresijos stadijoje dėl to man sunku suprasti ką jautė ši veikėja, bet viso to pasidarė per daug.
  Blogiausia prasidėjo nuo 4 dalies, kur man visą laiką norėjosi purkštaut dėl absurdiškumo ir dažnai pagalvodavau, kam reikėjo tas detales įtraukt. Atrodo, lyg autorė knygos dalis rašė labai skirtingais gyvenimo momentais, kas nepridėjo žavesio, o tik suskaldė pasakojimą į daugybę atskirus gyvenimus gyvenančių dalių. Galiausiai pradėjau painiotis jau ir dėl kažkokių naujų anksčiau neminėtų veikėjų atsiradimo, lyg ir bandymo padaryti įspūdį paslaptim, kurią atskleidė vėlesnėse dalyse, bet niekur anksčiau tekstas ta linkme net nevedė. Lyg planuota rašyti vieną istoriją, bet nuspręsta pridėta ir to, ir ano, tad viskas tiek nusivažiavo, kad užvertus paskutinį puslapį likau visiškai nepatenkinta. Skaičiau iki galo vis tikėdamasi, kad kažkas pasikeis, bet, deja, tik nuvylė. Paliesta daug svarbių temų, bet jau taip paviršutiniškai ir panašu lyg būtų pritempta, siekiant patenkinti didelį skaitytojų spektrą. Paspoilinsiu - yra ir apie Covid pandemiją. Tas šio tarpsnio įtraukimas atrodė visiškai nereikalingas, nelimpantis prie istorijos. Tad vertinimas pradžioj buvo visai neblogas, bet artėjant link pabaigos nukrito iki 2⭐️. Skaitydama vertinimus supratau, kad knyga tikrai turės tų, kuriems ji labai patiks, ir dominusių vietų joje tikrai buvo, todėl ir vertinimas ne pats prasčiausias, bet man deja neprilipo ši istorija. Kad visiškai nepaliktų įspūdžio, tai tikrai nepasakysiu, nors man tas įspūdis nebuvo pats geriausias.
• 
  miciaus knygos | books & travel

  
  www.miciausknygos.blogspot.com
  
  www.instagram.com/miciausknygos
  Įdomi knyga, parašyta kandžiu anglams būdingu humoru apie tai, kad gyvenimas nesibaigia net ir sulaukus septyniasdešimties. Tereikia išdrįsti įgyvendinti savo svajones. Ta ir padarė pagrindinė knygos herojė Prudensija. Vyrui išėjus pas jos geriausią draugę ji pradeda lankytis nepažįstamųjų laidotuvėse norėdama prasiblaškyti, kai pamažu įvykiai veja vienas kitą ir kuo toliau, tuo įdomiau darosi skaityti. Jei norite sužinoti kaip sekėsi Prudensijai būtinai perskaitykite šią knygą.
• 
  Lisa

  Pru's husband leaves her unexpectedly and she feels betrayed and dreadfully lonely. Her children are grown and her friends are all married and she just feels completely lost.
  On a whim she buys a little black dress...that she starts wearing to various funerals...where she doesn't necessarily know anybody...to start with..!
  
  You share Pru's thoughts and feel everything she does; the despair, the grief, the humour, the disdain, the anger, the apathy...just everything...you get the picture.
  
  She is a complicated and contradictory person like all human beings and this is something that is always present in Deborah Moggach's books and something that I relish.
  I also love reading about older people where the complexities of life have affected them leading to multi-faceted personalities...love it!
  
• 
  Catsalive

  The premise of this story had me hopeful but I was a bit ambivalent about it all in the end. I suppose it could be considered a bit of a satire on the loneliness of widowhood, particularly late in life, but I didn't like any of the characters enough to care very much - although Pru did have her amusing moments, & I did like her big win at the end. I imagine there are many lonely people out there attending funerals just for the social aspect - lives can become so circumscribed for older people.
• 
  Meghan Marshall

  There were so many dramatic moments, but I felt like they never quite hit the spot. 2.5 ☆
• 
  Rachel (not currently receiving notifications) Hall

  Late-life love, the perils of ageing, loneliness and second chances all get an airing in The Black Dress, a gently entertaining and very readable novel with a sixty-nine-year-old protagonist in Pru Weston, whose character drives the entire novel. Pru’s life changes overnight when following a cancer scare her professor husband, Greg, announces he is leaving her to go on a “spiritual journey” and moving to their cottage in Dorset. Pru finds herself living alone for the first time and rattling about their sizeable Muswell Hill home with no one to tackle the household problems that Greg used to fix, but far worse than that is the crippling loneliness she experiences. The sympathy of her larger-than-life best friend of thirty years, Azra, only lasts so long and when Pru mistakenly attends the wrong funeral it gives the pair ideas for Pru to catch herself a very recently widowed new man... However it turns out that love at any age comes with its own unique set of problems with men of Pru’s generation bringing more ailments than excitement, but footloose and fancy free she is undeterred and ready to test the water.
  
  Wryly amusing as opposed to riotously funny The Black Dress is an undemanding story with first-class characterisation. Moggach explores her characters with both warmth and unflinching honesty, so much so that they are readily conceivable, further drawing you into their dramas with Pru’s exploits never less than engaging. Deborah Moggach is as on point as ever in a hugely contemporary novel packed with social observations that even touches on the pressures of life during Covid. Some of the plot turns are more credible than others and in truth none of them proved truly surprising but despite having an idea of the reveal on which the novel would turn, and where it would go, it didn’t diminish my enjoyment of a good comfort read.
• 
  Anna

  Anfangs wirkte die Handlung sehr durchschnittlich und wenig überraschend (und erinnerte mich immer wieder an die Serie Grace & Franky) weshalb ich ein paar Mal überlegt habe, ob ich es zu Ende lesen soll. Der Schreibstil gefiel mir trotzdem gut, wodurch ich immer wieder in einen Lesefluss kam. Den Plottwist am Ende hab ich allerdings überhaupt nicht erwartet, was dem Buch einen viel düsteren Ton, als anfänglich gedacht, verleiht - schlussendlich hat sich das Lesen sehr gelohnt.
• 
  Jillian

  I was enjoying this book, up to about the last 100 pages, which I thought were melodramatic and badly written.
• 
  Greta / meile.knygoms

  Kai norisi daug parašyti, sunku išsirinkti, nuo ko pradėti. Bet gal visgi pradėsiu nuo pavadinimo. Mano skoniui, tikrai perspausto pavadinimo. „Laidotuvių džiazas“. Skamba viliojančiai, tiesa? Ar sudomino? Be abejonės! Ar intrigavo? O, kaip gi! Ar pateisino lūkesčius? Labai gaila, bet ne.
  
  Perskaičius tokį pavadinimą, išties tikiesi, kad bus daug juodo humoro, laidotuvių, žinoma, ir dar džiazo intrigai palaikyti. Nors gal visgi labiau čia tiktų džiazavimo nei džiazo?! Bet nei to, nei ano aš čia baisiai daug neradau arba mano džiazavimo pojūtis visai kitoks ir ryškiai prašoviau su savo lūkesčiais. Juodo humoro, beje, irgi su žiburiu reikėjo ieškoti.
  
  Kai visa istorija sutelpa vos į pustrečio šimto puslapių, faktas, kad tikiesi konkretaus, koncentruoto pasakojimo, neapkrauto visokia beletristika ir nereikalingom, dėmesį blaškančiom detalėm. Tikiesi, kad jau kai griebs ir pagaus, tai nuo pirmųjų puslapių. Bet būsiu atvira – man istorija išties prailgo, ypač įpusėjus knygą, kai praradau susidomėjimą, veikėjai tapo nuobodūs, o pašalinės pritemptos pasakojimo gijos tik pagadino visą reikalą (gerai, aišku, kad pabaiga pataisė situaciją!).
  
  Tai va ta pabaiga turbūt ir buvo visos knygos „vinis“. Tikrai mažai tikėta – ne ta standartinė ilgai ir laimingai. O ir už modernumą, tabu temos nepabijojimą dedu riebų pliusą!
  
  Bet didžiausią pliusą ir liaupses autorei vis tiek skiriu už išvystytą pagrindinės veikėjos charakterį. Patinka man tokie standartus laužantys, drąsūs, rodos, nieko nebijantys, paslaptingi ir nenuspėjami veikėjai. Kartais net pamiršdavau, kad skaitau istoriją apie septyniasdešimtmetę!
  
  Nors mano lūkesčiai šiai knygai buvo kitokie, o istorijos pradžia žaidėjo visai kitą pasakojimo tėkmę ir kitus įvykių posūkius, vis tiek rekomenduoju atrasti ir perskaityti „Laidotuvių džiazą“. Gal ji jus sužavės labiau ir rasit savo džiazavimo tempą. O kad nebus tik banalus skaitaliukas ir vis tiek atrasit kažką savo, tai pažadu – „Indigo“ knygos tokios nebūna!